Ibiza

Sala, kuri kaip jokia kita aplankyta vieta mane vis traukia sugrįžti ir pažinti dar labiau. Trijų vasarų atostogos praleistos Ibisoje ir jau jaučiuosi kaip namie, nors kiekvieną kartą atrandu  naujų vietų ir potyrių. Aplankyti 35 paplūdimiai iš 50, kur kas daugiau nei skaičius aplankytų klubų. Buvus nuo auksinio jaunimo kompanijose iki iš viso pasaulio susirinkusių hipių bei vienišų backpacker’ių, pėsčiom kertančių džiūstančios salos miškus. Viešnagė irgi išbandyta skirtinga- viešbučiai, namas-vila, degalinė ir paplūdimiai. Nebesunku suprasti, jog būtent šis Ibisos įvairiapusiškumas man yra žavėsio ir grįžimų priežastis.

DSC_5546-2DSC_5456-2DSC_5502-2DSC_5560-2-2DSC_5489-2DSC_5485-2-2DSC_5620-2DSC_5579-2DSC_5737-2DSC_5870-2DSC_5748-2DSC_5719-2DSC_5716-2DSC_5547-2-2DSC_5786-2DSC_5789-2DSC_5831-2DSC_5794-2

Atskirai norėčiau užsiminti apie sutiktą “šiuolaikinę hipę”, kurios vardo, deja, neatsimenu. Ispanė, ką tik po krūties vėžio šalinimo operacijos, persikraustė į jos sūnaus nupirktą namuką prie mažo paplūdimio Ibisos rytuose. Gyvena ramybėje ir darnoje su aplinkiniais, gamta, ir svarbiausia- savimi. Sustojau prie jos pasiteiraudama apie prieš tris metus gyvenusią šiame name šeimą iš Nyderlandų, bandžiusią pasprukti nuo vakarų pasaulio ir gyventi savo ekosistemoje. Ispanė papasakojo, jog šeima (kuri mane kadaise taip pat sužavėjo savo istorija ir požiūriu į gyvenimą kaip dabartinė namo šeimininkė) buvo iškraustyta soc.tarnybos ir Ibisoje nebegyvena. Pati gi ispanė mielai praleido su manimi popietę, nuoširdžiai pasidalino savo gyvenimo istorijomis ir patirtimi, aprodė pasikeitusius namus, supažindino su kaimynais ir juokingų vardų šunimis Tortilla ir Chocolate, leido viską nufotografuoti ir kvietė būtinai ją aplankyti dar kartą. Tikiuosi, jog sekantį kartą besilankant Ibisoje pasiseks vėl išvysti šią savo vidiniu grožiu švytinčią moterį.

DSC_5639-2DSC_5644-2DSC_5678-2DSC_5695-2

DSC_5672-2

El Día de los Muertos, Michoacán, Mexico

Lapkričio 1- pagrindinė Visų Mirusiųjų šventės diena Meksikoje. Praeitais metais šią dieną mes aplankėme Tzintzuntzan’o miesto kapines ir naktį nuplaukėme į Janitzio salą, esančią Pátzcuaro ežere.  Abu miesteliai priklausantys Michoacán’o regionui puoselėja senas šventės tradicijas, gyventojai puošia kapus gėlėmis, altoriais ir vaišėmis bei mėgstamiausiais mirusiųjų daiktais, dieną praleidžia kapinėse bendraudami su mirusiais, kai kas su jais dalinasi ir vietoje ruošiamu maistu. Pačiuose miestuose vyksta amatininkų turgūs (kurie, aišku, rengiami Meksikoje ir be jokios progos), persirengiančių į mirusiųjų kostiumus eisenos, įvairūs žaidimai, tačiau svarbiausias šventės tikslas- pagerbti ir pabūti su jau išėjusiais artimaisiais. Kiekviena Visų Mirusiųjų dieną švenčianti vietove turi savo tradicijas ar šventės ypatumus, taip Janitzio salos bažnyčia yra puošiama pagrindinio vietinio amato- žvejybos atributika.DSC_7704
DSC_7775
DSC_7651DSC_7743DSC_76941DSC_77534DSC_7762DSC_77702DSC_7825DSC_7769DSC_7795DSC_7820DSC_7672DSC_7636DSC_7706DSC_7712DSC_7783DSC_76613DSC_7920DSC_7944DSC_7946DSC_7973-2DSC_7983-2DSC_7956-2

Mexico City, Centro Histórico

Pirmą dieną Meksike skyrėme jo istorinio centro pažinimui. Pradėjome nuo šviesos, šiuolaikinių pastatų ir gatvės meno pilno bulvaro Paseo de la Reforma.
DSC_6670DSC_6679DSC_6695DSC_6698DSC_6682DSC_6710DSC_6701DSC_6715DSC_6709DSC_6731DSC_6732DSC_6738-2DSC_6733DSC_6724DSC_6720Nusukus nuo bulvaro baigiasi išblizginti stiklai ir prasideda gyvenimo tikrovė.
DSC_6727DSC_6748-2DSC_6741-2DSC_6746-2DSC_6763-2DSC_6762-2DSC_6753-2Įspūdingi Bellas Artes rūmai.
DSC_6776-2DSC_6788-2DSC_6794-2Ne mažiau įspūdingi Pašto rūmai, Palacio Postal. Įėjus į vidų pasijutau tarsi kino juostoje, dar keisčiau buvo matyti aplinkui save paprastus žmones klijuojančius pašto ženklus aukso ir prabangos interjero apsuptyje.
DSC_6806-2DSC_6822-2DSC_6839-2DSC_6812-2DSC_6837-2DSC_6834-2DSC_6850-2DSC_6843-2DSC_6854-2DSC_6888-2DSC_6869-2Spalvingų altorių ir kitų puošmenų Visų Mirusiųjų dienos proga miesto centre netrūksta.
DSC_6871-2DSC_6875-2DSC_6879-2DSC_6883-2DSC_6894-2DSC_6891-2DSC_6910-2

Zócalo arba pagrindinė miesto aikštė su jos didenybe Katedra. Katedra pastatyta vietoj nugriautos actekų šventovės, kuri pagal actekų tikėjimą buvo sukurta pasaulio centre. Dabar “pasaulio centre” arba Zócalo aikštėje vyksta pagrindinis miesto veiksmas, toks kaip demonstracijos. Mums įžengus į aikštę kaip tik iš jos išjudėjo minia, protestuojanti dėl dingusių prieš mėnesį studentų iš Igualos (incidentas žinomas kaip Iguala massacre). Keliaujant po Meksiką 2014 m. lapkritį dažnai teko susidurti su protestais prieš valdžią, korupciją, sistemą ir studentų dingimą; tai buvo ir yra baisi nelaimė, tačiau nemažai baimės sukeldavo patys protestai, ypač kelių blokavimas. Man, nuobodžiai Šiaurės Rytų europietei nėra artimas pakilus revoliucijos jausmas, kai nesuvaldoma tauta kovoja prieš nesuvaldomą valdžią (suprantama, jog demonstracijų nuotraukose nebus).
DSC_6928-2DSC_6921-2

DSC_6944-2DSC_6961-2DSC_6967-2DSC_6942-2DSC_7030-2Iš aikštės mes pajudėjome į šiaurę, kurs iš karto prasidėjo turgai ir tai, kas dar nėra lūšnynas, bet Potiomkinas Imperatorienės šia gatve irgi nevežtų.
DSC_6969-2DSC_6977-2DSC_6997-2DSC_6986-2Santa Muerte (Šventoji Mirtis)- didėjantis kultas tarp religija nusivilusių katolikų. Jie tiki Šventąja Mirtimi, kuria dar vadina Baltąja Mergaite (la Niña Blanca) arba “kūdute” (flaquita). Ši katalikybės pakraipa yra paneigta kaip Popiežiaus taip ir pagr. Meksikos katalikybės atstovo, tačiau kulto pasekėjams tai netrukdo toliau gerbti savo Šventąją moters-skeleto pavidale. Pasekėjų tarpe dauguma vargingai gyvenančių žmonių ir taip pat narkotikų prekeivių, paskutinieji kartais atlieka žmonių atnašavimus “Kūdutės” garbei. Labiau paplitę aukojimai yra vanduo arba stiprūs alkoholiniai gėrimai, kadangi perdžiūvęs Šventosios skeletas visada yra ištroškęs. Turiu prisipažinti, jog Santa Muerte kultas taip pat kaip ir kitos religijos pakraipos bei religijos tema Meksikoje apskritai man yra be galo įdomi bei paliko daug įspūdžių, apie kuriuos dar paminėsiu kituose įrašuose.
DSC_6998-2(po stalu prie Santa Muerte altoriaus galima pastebėti žmonių atnašautą vandenį)

Sekančios nuotraukos antrame plane matoma bažnyčia Parroquia de Santa Catarina, paėjus už jos dar kelis blokus į šiaurę prasideda rajonas Tepito. Tepito garsėja savo kriminaliniu gyvenimu, didžiule juodąja rinka, skurdu, Santa muerte kultu ir boksininkais. Mano žiniomis net meksikiečiui negyvenančiam šiame rajone patartina ten nesirodyti be vietinio, rajone žinomo palydovo. Apstu informacijos bei įspėjimų, jog įėjus į Tepito didelė galimybė išeiti be viso su savimi turėto turto. Kaip supratote, skandalingo rajono gyvenimas mane be galo sudomino, tačiau ten mes, dvi baltos mergaitės su didžiuliu fotoaparatu, nenuėjome. Labai viliuosi, jog kitą kartą esant Meksike man pavyks saugiai apsilankyti garsiajame Tepito.
DSC_7001-2DSC_7003-2DSC_7020-2DSC_7063-2DSC_7062-2Pakeliui į paskutinį dieninio pasivaikščiojimo tašką užsukome į kepyklą, kur mums atsivėrė miltų ir cukraus rojus. Negalėdama išsirinkti bandelę ar bagetę Užupio “Thierry” kepykloje sekmadienio rytais aš prisimenu patyrimą šioje Meksiko bandelių karalystėje ir tai paspartina apsisprendimo greitį. Didžiulis plotas nusėtas šviežiomis (nors ir vakare) bandelėmis, duonos gaminiais, pyragais, želė, vaisių ir kitokiais desertais. Rojus ir pragaras, du viename.
DSC_7056-2DSC_7049-2DSC_7054-2Na o paskutinis dienos tikslas, kaip gi kitaip, vakarienė. Studentų gatvėje Regina ragavome jautienos ir vištienos fajitas, Margaritos kokteilį ir alų su prieskoniais ir žalios citrinos sultimis- Michelada.
DSC_7092-2DSC_7078-2DSC_7105-2Desertui panoraminiai miesto vaizdai nuo 1970 m. statybos dangoraižio stogo.
DSC_7130-2DSC_7132-2

Labiau už moteris mylima

“Nuoširdžiai.. ne labai mėgstu šios sriubos, jaučiu, kad mano vaikinas ją myli truputį daugiau už mane”,- prisipažino mums mergina apie vaikino meksikiečio ir Pozole sriubos pavydą sukeliančius santykius. Mes ilgai buvome ruošiamos susipažinimui su Pozole; vos tik stalas užsipildė sriubos ir priedų prie jos lėkštėmis, didžiausiai sriubos garbintojas meksikietis nutilo pusvalandžiui- šventam laikui, skirtam sriubos dorojimui.
Meksikoje Pozole sriuba verdama iš visos kiaulės ir jos dalių, kartais naudojamos tik tam tikros dalys (sprandinė, mentė, šonkauliai), o kartais kiauliena pakeičiama vištiena. Mėsa arba paukštiena verdama iki tol, kol mėsa pradės kristi nuo kaulų ir lengvais ardytis į siūlus. Bet tai dar ne pabaiga; jau atskirti mėsos siūlai troškinami  aitriame sultinyje su “hominy” – dehidratuotais ir paskui išbrinktais baltais kukurūzais (kurių Lietuvoje mano žiniomis rasti neįmanoma, taigi aš pakeičiu avinžirniais).
Pozole- tai ne tik mėsa ir kukurūzai sultinyje, bet ir visas likęs valgomasis pasaulis keliaujantis į lėkštę: avokadai, ridikėliai, salotų lapai, svogūnas, kalendrų lapai, žaliųjų citrinų sultys (kur gi be jų Meksikoje), grietinė, tortilijos ir tortilijų čipsai. Šviežios daržovės puikiausiai subalansuoja riebios mėsiškos sriubos skonį.
DSC_0133-6Raudona kiaulienos ir kukurūzų sriuba “Posole”
Pozole rojo

5 porcijoms:
½ česnako galvos
½ kg kiaulienos šonkaulių
½ kg kiaulienos sprandinės
½  vištienos nugarėlės/ 1 ketvirčio
2 lauro lapai
½ arbat. šaukstelio džiovinto raudonėlio
3 džiovinti čili pipirai (guajillo, ancho, arbol tipai)
¼ svogūno
1 skardinė hominy kukurūzų/ avinžirnių

pateikimui:
5-10 kukurūzų tortilijų
150 g tortilijų čipsų
10 ridikėlių
1/2 romėniškų salotų gūžio
1 nedidelis svogūnas
1 didelis avokadas
2-3 žalios citrinos
1 kalendros puokštė
150 g grietinės

Supjaustyti kiaulienos šonkaulius po vienetą, sprandinę gabaliukais 5×5 cm, sutraiškyti česnako skilteles. Užpilti kiaulienos šonkaulius, supjaustytą sprandinę, vištienos nugarėlę/ ketvirtį, lauro lapus, raudonėlį, česnaką ir svogūną vandeniu, apie 3-4 litrus. Galima naudoti vietoj vandens jau išvirtą sultinį, tokiu atveju vištienos nugarėlės nereikia. Pasūdyti, užvirti ir virti uždengus puodą ant vidutinės ugnies 1,5-2 val. (greitpuodyje 40 minučių- 1 val.).
Džiovintus čili pipirus supjaustyti skiltelėmis ir virti kartu su sėklomis 1 stiklinėje vandens 30 minučių. Pertrinti kapoklyje/ blenderiu su puse paliktų sėklų ir vandeniu, kuriame buvo virti pipirai, iki vientisos masės.
Mėsą išimti iš sultinio, sultinį perpilti į kitą puodą per sietelį (vištienos nugarėlės, česnako, svogūno ir lauro lapų nebereikės). Palaukti, kol kiauliena atvės, atskirti šonkaulių mėsą nuo kaulų ir taip pat kaip sprandinės gabaliukus dviejų šakučių pagalba arba pirštais  išskirstyti į siūlus.
Sumaišyti sultinį su čili pipirų tyre, mėsa ir nusausintais kukurūzais/ avinžirniais. Užvirti ir virti dar 30 minučių. Kuo ilgiau ir kuo labiau ant silpnesnės ugnies verda sriuba, tuo geresnis skonis, taigi galima būtų pavirti ir 1-1,5 val. ant labai silpnos ugnies.

Pateikimui supjaustyti skiltelėmis avokadą, salotų lapus ir ridikėlius, sukapoti svogūną, kalendrą.
Pateikti sriubą išpilsčius į didelis dubenis, atskirai padėti  supjaustytas daržoves, grietinę, laimo skilteles (kurių sultis reikia išspausti į sriubą), pašildytas tortilijas ir čipsus. Valgyti įsidėjus į sriubos lėkštę visus papildomus ingridientus. Taip pat galima pateikti habanero arba pomidorų (pomidorai+ svogūnas+ kalendros+ habanero pipiras) salsas.

Provecho!
DSC_0840-2pozole

Kūčios meksikietiškai

Sniegas kovą- geriausia priežastis prisiminti ilgai neliestas nuotraukas ir pasakojimus apie praėjusių Kūčių stalą . Kasmet Kūčių ir Kalėdų vakarienes gamindavau pagal prancūziškas tradicijas, prieš metus eilinį Kūčių vakarą praleidus su austrėm, antiena ir žąsimi nusprendžiau per sekančias šventes nebekelt tokios prašmatnios puotos. Praėjus metams noras švęsti paprastai ir kukliai išliko, o prie jo prisidėjo mano absoliutus darbo nuovargis ir Kūčių išvakarėse pakilusi temperatūra iki 40l.
Šiais metais Kūčių stalas buvo meksikietiškas: keli labiausiai tradicinių kalėdinių patiekalų, trūko te tamales– visaip apdorotos kukurūzų masės su mėsa, kuriai gaminti neturėjau nei ingridientų nei ryžto.
DSC_0812-2DSC_0828-2Ensalada navideña- Kalėdinės salotos, kitaip Daktaro Parnaso fantazariumas: salotų lapai, burokėliai, ananasai, bananai, obuoliai, riešutai, apelsinai, granatų sėklos ir visai gali būti kad dar dešimtis ingridientų, kurių aš neprisimenu.
DSC_0821-2Per Kūčias meksikiečiai kramto siurbčiodami arba jaučio skrandžio sriubą Menudo arba kiaulienos, čili pipirų ir dehidratuotų virtų baltų kukurūzų sriubą Pozole. Ilgai virta kiaulienos sprandinė ir šonkaulių mėsa, visiškai išardyta į siūlus su čili tyrės sultiniu, vietoj Lietuvoje neegzistuojančių kukurūzų hominy  avinžirniai. Patiekiama sriuba su įvairiausiomis daržovėmis (svogūnai, ridikėliai, salotų lapai, avokadai, kalendra), pomidorų ir habanero salsa, tortilijos čipsais (patys skrudinome supjaustytą šviežią kukurūzų tortiliją, kaip tai daro meksikiečiai), grietine ir žaliąja citrina.
DSC_0845-2DSC_0817-2DSC_0820-2DSC_0840-2Užkeptas kalakutas draugavo tą vakarą su šokolado, čili ir prieskonių padažu Mole poblano, pomidorų salsa, ryžiais ir aišku kukurūzų tortilijomis.
DSC_0849-2DSC_0853-2DSC_0829-2Gėrėme visą vakarą džiovintų ir šviežių vaisių punšą su cinamonu ir gvazdikėliais. Punšas galėjo būti su romu, man asmeniškai jis buvo su paracetamoliu.

Kuo toliau, tuo labiau į liaudį; desertui Buñuelos– gruzdinti tešlos lakštai arba plokščios spurgos, patiekiamos su kondensuotu pienu ir cukraus pudros sniegu.
DSC_0865-2Tokios jau tos paprastai neįprastos meksikietiškos Kūčios.